Senelis (2009)

Kadangi naujas filmukas jau panašus į žmogų, tai dalinuosi filmu “Senelis”, kuris savo keliones po europa jau ko gero baigė ir dabar ramiai nuguls internetuose. Skanaus žiūrėjimo, tiems kas nematė.

 

Grandpa from Saulius Lukosevicius on Vimeo.

Iš dušo filosofijų

Kai buvau mažas, tėvai man sakydavo “Tu ištisai žaidi kompiuterinius žaidimus ! Kas iš taves išeis ? Eik mokytis !”. Šiandien nūnai, kompiuteriniai žaidimai laikomi pilnavertišku sportu, o žaidėjai uždirba tiek, kiek joks lietuvos mokslininkas per tris šimtus metų neuždirbs.

Galima sakyti tėvai privertė mane atsisakyti savo svajonių darbo su didžiuliu užmokesčiu, vardan išmokčiau spersti supistas kvadratines lygtis.

Moralas : Būkite laibai atsargūs aiškindami žmonėms ką ir kaip daryti. Dažniausiai jie tai nuostabiai jaučia viduje.

A.

Vaikų Darželis

Radau stalčiuje tokią apdulkėjusią kasetę, ogi žiūriu – mano diplominis guli. Toks liūdnas pamirštas visas, žiūri taip į mane. “Na”, galvoju, “Velniai nematė, eik ir gyvenk į internetus”. Žinau kad yra žmonių kurie norėjo pamatyti :) P.S. Manau neužilgo į internetus paleisiu ir naujesnį darbelį.

 

Balsai mano galvoje ir Svylanti Meilė

Mielas dienorašti,

 

Neužilgo keliausiu filmuoti šiukšlių dėžių, šviesoforų ir dviračių takų. Neklausk kodėl, neklausk kodėl. Meno tame mažai. Bet kol džiūna plaukai nusprendžiau pasipasakoti tau, o ištikimasis mano drauge ir išklausytojau, kaip man sekasi.

 

Poryt skrendu į Siciliją. Savaitei. Paradoksas, mielas dienorašti, realybėje nelabai turiu už ką nusipirkti valgyti. Bet gi kaip sakoma, galima misti ir dvasiniais dalykais, o kelionėje tikiuosi jų gan nemažai. Vientelė problema, kad bijau skristi lėktuvu. Velniškai bijau. Sušiktos skarbonkės, mielas dienorašti, nuo kurių priklauso mano (šiuo atvėju ir tavo) gyvybė. Negaliu pakęsti to jausmo, kai tampu bejėgiu šprotu, skraidančioj sardinėj, ir mano likimas kelioms valandoms priklauso tik nuo pono piloto, ir pono Dievo malonės.

 

Žinoma, ko gero paskraidęs dažniau (kolkas būdamas blaivaus amžiaus, skridau tik du kartus), manau nereaguočiau į viską taip, kaip Afrikos genties čiabuvis, mėtantis į lėktuvą ietis. Iš kitos pusės malonu kai dar kažko neesi šiam gyvenime patyręs … Bet kad ir ką aš čia dabar pezu, betkuriuo atveju bijau.

 

O dabar, mielas dienorašti, nusileiskim ant žemės, į tikrovę. Na ar tiksliau į kažką panašaus į tikrovę. Ankščiau neminėjau, bet pastaruoju metu gyvenu miestelyje pavadinimu Twinpeaks’as ir turiu ten labai gerų draugų. Deja, mielas dienorašti, priešingai nei tu, tie draugai manęs negali išklausyti, bet man visai pakanka ir stebėti juos, bijot, pergyvent, džiautis ir mylėti kartu su jais.

 

Žmonės realiam gyvenime kur kas uždaresni nei serialo veikėjai. Ir šneka apie save dažniausiai tik tai, ką nori šnekėti. Todėl dažnai labai sunku kartu su jais pergyventi, bijoti ar mylėti.

 

Tik kad va, žmonės realiam gyvenime nesibaigia po 37 serijų. Už tai ir stengiuos išmokti juos perprasti, mielas dienorašti.

 

Na o mano draugystė su mano naujais draugais, vakarais man šiek tiek kainuoja – o gi štai, mielas dienorašti, nepatikėsi balsai grįžo ! Ir dabar kiekvieną naktį atsikeliu kambary pilnam kažkokių keistai šnabždančių ir šnekančių būtybių, kurios man vis sako kažkur eiti ir kažką daryti. Kiekvieną naktį vis garsiau ilgiau ir stipriau. Kartais aš su jomis bandau pasiginčyti, bet sunkiai sekasi. Todėl tenka įsijungti šviesą, arba palysti po antklode, tada tie balsai prityla, ir aš staigiai vėl pasineriu į miegą.

 

Atsikeliu rytais pasimetęs, nes atrodo, kad naktim keliauju po kažkokį kitą pasaulį. Ir kaip ir racionaliai supranti, kad tai tik gero serialo, smingančio į pasąmonę atspindžiai, bet kartais, mielas dienorašti, kartais tai būna taip realu, kad išties darosi būgu.

 

O gal smalsu ? Antai vakar, balsai mane vėl pažadino, ir vėl liepė „eiti“ (na dėl viso pikto, mielas dienorašti, turiu paaiškinti, kad kalba nėra „žmogiška“, jinai tokia kaip būna sapnuose, kalba neaiškiai, bet tu visiškai supranti ką tau sako). Ir kai aš pradėjau atsikalbinėti, ir sakyti kad nežinau kur, ant sienos pradėjo ryškėti šviečianti punktyrinė linija, išeinanti kažkur už kambario durų.

 

Minutėlę padvejojau, bet paskui išsigandau. Pasislėpiau po antklode ir užmigau. Žinau kad ko gero šiąnakt jie vėl pasirodys (tai tesiasi jau koią savaitę, kievieną naktį). Ir darosi vis smalsiau, o gal pabandyti pasekti, kur visgi jie man siūlo eiti ? O gal čia nėra tiesiog lunatikavimas (iš ties tai per daug viskas tikroviškai ir ryškiai, netgi palyginti su kitais mano „blūdijimais), gal ištikrūjų kažkas bando su manim susisiekti ?

 

Žinau, skamba juokingai, mielas dienorašti, bet savaitę pagyvenęs su tokiais naktiniais nuotykiais, kaži ar pats nepradėtum taip galvoti.

 

O grįžtant į realybę, tai va mano draugai iš Twinpeaks’o kad puolė į meiles paskutiniu metu. Netgi Kūperis, bičas patyręs didelę traumą, ir visais šventaisiais (ar kuo jis ten tiki) prisiekinėjęs, kad daugiau į jokią romantiką nesivels, susileido kaip vaikas. Šaunuolis Kūperi. Malonu kad ledi pasijusti tave stebintiems draugams supistai vienišiems. (nors aš turiu smarkią nuojautą, kad tą jo mergaitę užvers, laikui einant, bet šiuo metu vistiek jam pavydžiu).

 

O aš ką, mielas dienrašti, o aš ką ? Turiu vieną numerį. Tokios liepsnelės. Prie kurios priėjus arčiau, jaučiasi labai maloni šiluma. Bet taip ir yra su ta malonia šiluma, kad paskui galų gale vistiek sudegsi. O man dar nuo praeito gaisro ne visai žaizdos sugijo. Todėl turint galimybę tokio žmogaus-liepsnelės išvengti, vengimas yra labai protingas pasirinkimas. Todėl matyt jos niekada ir nepakviesiu išgerti kavos.

 

Nežaisk su ugnimi, Andriau.

 

Nors iš kitos pusės, bjauriai šalti tie rudens vakarai, ir visai norėtųsi turėt prie ko maloniai sušilti.

 

Nežinau, ką daryti, mielas dienorašti, nežinau.

 

Gal patarimo paklausti naktim mane lankančių balsų ?

 

Spėju, jie tikrai žinos atsakymą.

 

A.

Pirmieji Bučiniai Interneto Pragare

Mielas dienorašti,

Šiandien internete (pripažinkim, kad jis jau tapes neatskiriama šiuolaikinio gyvenimo dalimi, ir yra pakankamai pilnavertiškas reiškinys, kad būtų galima pasakoti apie nuotikius jame. Manau yra žmonių, kurie kitur nuotykiu iš vis nepatiria, bet ne apie juos šiandiena, mielas dienorašti) radau šiuolaikinę pasaką/legendą apie tokią stebuklinga šalį, vadinama „deep web“.

Aš labai gerbiu jos autorių, nes padirbėta tikrai smagiai, ir sužadina nemažai smalsumo. Anot autoriaus (nežinomo), „deep web“ yra tas tikrasis, anonimiškas internetas, kuriame vyksta patys įdomiausi dalykai – pardavinėjami ginklai, užsakinėjamos žmogžudystės, organizuojamos kovos iki mirties, organizuojami nusikaltimai, sukilimai, pardavinėjami žmonių organai, valstybinė informacija, stambūs narkotikų kiekiai ir taip toliau ir taip toliau. Žinoma, tai taip pat ir pedofilų rojus, ir jie ten užima trečdalį populiacijos. Žodžiu Mafija (skaitmeninė ir tikra), Teisėsauga (FBI KGB BBD ir kitas brūdas) ir krūvelė pedofilų.

Gan įdomi vieta, ar ne, mielas dienorašti ?

Pasaka ar ne pasaka, bet susimasčiau, koks ištikrūjų gilus yra internetas ? Kiek jame visko yra ? Ir kiek matome mes, paprasti vartotojai, plaukiojantis paviršium, ir nematantys pasaulio toliau nei paieškos rezultatuose išmeta google paieška. Kuo labiau apie tai galvojau, tuo labiau į galvą lindo vieno gero filmo/knygos pavadinimas „Plačiai užmerktos akys“.

Gyvenime (dabar jau tikrajam o ne internete), mes taip pat savotiškai galime matyti tik tiek, kiek mums leista matyti. Girdim tik tai, ką norima kad girdėtume. Ir tik tam tikros grupelės žmonių, vienaip ar kitaip gauna džiaugsmo truputi praverti užuolaidą, ir pamatyti daugiau, nei mums leidžia matyti gyvenimiškasis googlas (čia, mielas dienorašti, kaip pavizdį galiu pateikti savo nekenčiamą reklamą, kur tik gerokai į ją įsigilines, pamatai kaip, kiek ir kokios įtakos ji visgi daro žmonėms (ir man pačiam)).

Smalsumo genamas skaitau straipsnį toliau – yra patarimas kaip pradėti naršyti tame tikrajame internete. Aš kaip ir neplanuoju pirkti ginklo, narkotikų daug man irgi nereikia, bet pamatyti kas ten vyskta – noriu. Žinoma, pasakoje gazdinama, kad tame pasaulyje tiek visokių virusų ir hakerių, kad narštant kvailai, kompiuteris gali „sprogti“. Taip pat prigazdinta, jog spustelėjus ant atsitiktinės blgos nuorodos iškart tampi fbi įtariamuoju, ir gali tikėtis kratos.

Pasakose, prieš patenkant pas princesę, visada reikia pereiti daugybę išbandymų ir nugalėti slibina. Bet tai ir padaro kelionę įdomią ir prasmingą.

Prieš pasileidžiant programą apima keistas jauduliukas. Toks būna ir gyvenime, tik nepalyginimai tikresnis. Čia toks jauduliukas, kai žinai, kad darai kažką neleistino, draudžiamo, neatrasto, ir kai bijai, kartais bijai taip kad net drebi, bet tuo pačiu jauti kažkokį neapsakomą malonumą ir euforiją.

Labai mėgstu šitą jausmą. Jei reikėtų duoti pavizdį, mielas dienorašti, manau paminėčiau situaciją, prieš pirmą gyvenime normalų bučinį. Ir kai būna tas momentas, kad matai, jog tai neišvengiamai artėja (kaip smagu, kad tokiais momentais, per kelias sekundes spėji pagalvoti daugiau nei per kelias valandas esant paprastoms aplinkybėms). Gyvenime tokių „primų bučinių“ labai daug. Šiuo atvėju tie „pirmi bučiniai“ yra tie legendos verti internetiniai įvikiai, neskirti matyti paprastiems mirtingiesiems. Ambrozija, dievų gėrimas.

Bet leisk paklausti, mielas dienorašti, ar prieš pirmą kartą pasibučiuojant, tas bučinys neatrodo visiškai taip pat ?

Giliai įkvepiu ir pasileidžiu programa. Veikia. Atsidarau primą puslapį, kuris pasakoje rekomentuojamas kaip pradinis kelionės taškas. Puslapis atsidaro. Tarsi kryžkelė, su daugybe kelių. Aš pasirenku vieną, žengiu žingsnį ir … Akligatvis. Siena. Pasirenku kitą – tas pats. Tas pats ir su visais kitais ten rodomais keliais.

Pasipiktines dar įdėmiau perskaitau pasaką ir randu vieną frazę, kurią prieš tai per skubėjimą tiesiog praleidau „Tik nebūk visišku idijotų ir nepulk spaudinėti ant kiekvienos nuorodos, žiūrėk plačiau – tu stovi ant slenksčio, bet toliau nėra paprastai matomų kelių.“

Ir jų nėra. Nes aš tik paprastas smalsus internautas. Jei galėčiau visą tai pamatyti taip paprastai, tai jau nebebūtų tas „deep web“. Tai nebebūtų draudžiama paslaptis, tai nebebūtų pirmas bučinys.

Manyčiau jei ta šalis egzistuoja, tai yra du keliai į ją patekti. Vienas, tai ilgai ir ilgai mokytis, ieškant ir po truputi lendant vis giliau ir giliau. Kas ko gero užimtų nemažai metų, ir velniai žino ar kada nors išvis pavyktų. Bet jei aš to labai norėčiau, tai vien jau tai, kad to siekiau, suteiktų veiklos, įdomumo ir prasmės mano gyvenimui.

Antras kelias – žinotį ką nors, kas kelią į tą slaptą šalį parodytu. Arba rasti kelią atsitiktinai.

Gyvenime, mano kuklia nuomone, yra visiškai tas pats. Visi jaučiame, kad po viskuo yra gilus gilus požiemis, kad po viskuo yra gilios gilios paslaptys, ir kad po viskuo yra daugybė taurių ambrozijos, daugybė pirmūjų bučinių. Ir dauguma iš mūsų daugiau mažiau stovime prie slenksčio. Kaikurie sugeba žengti primą žingsnį, pripažindami, kad tai ką rašo vadovėliuose – nėra tiesa.

Bet čia ir ateina sunkiausias žingnis, kai reikia mokytis. Tą kai kurie žmonės irgi daro, ir nesvarbu, per meną, realigiją, mokslą ar verslą. Paskiria visą gyvenimą ieškojimui bei klausimų kelimui ir visai nesvarbu, kad visi žinom, jog begalybės savo ribotais proteliais niekada nesuvoksim.

O įdomiausia man, kad gyvenime lygiai taip pat yra ir antras kelias. Tik jame nėra žmogaus, kuris tau galėtų ką nors nurodyti. Yra visiški atsitiktinumai, įmetantys tave į tuos mažiukus kambariukus, kuriuose gali iš naujo išgyventi pirmą bučinį. Ir tie fantastiški dalykai nutinka kai to visiškai nesitiki, ir kai net ir labai norėdamas to negautum. Nuo ko tai priklauso, mielas dienorašti ? Kodėl vieniems tų ženklų būna daugiau, o kitiems jų iš vis nebūna ?

Ar negali būti, kad šiuo atvėju, tas „žinantis žmogus“ yra Dievas ? Likimas ? Ir kad visos tos dovanėlės yra tai ką tu užsidirbi pats apie tai net nepagalvodamas ?

Nežinau, mielas dienorašti, nežinau.

Bet esu pasiryžęs paaukoti visą savo gyvenimą klajojimams, kad tik vėl ir vėl iš naujo galėčiau mėgautis pirmaisiais bučiniais.

Su didžiausia meile ir šilčiausiais jausmais,

A.

Safari dviračiu arba neatrastoji Vilniaus gatvių pusė

Mielas dienorašti,

Aš niekada nebuvau Safaryje, ar vandenyno dugne, nes vienok, kaip ir tūlas pasaulio pilietis, atiduodu pusę pinigų už parduotą savo gyvenimą storiems dėdėms viršininkams ir dar storesniems dėdėms politikams. Aišku, storasis dėdė viršininkas nežino, kad nutukimas apsunkina širdies darbą ir sukelia daug ligų, todėl nė neįtaria, kad išties vykdau slaptą konspiracinį keršto planą, privesiantį jį iki lėtos ir skausmingos mirties.

Tuk, storas padla, tuk !

Tačiau nors ir nebuvau tikruose safariuose, pastarųjų mėnesių išgyvenimai man atnešė daug naujų aštrių pojučių bei susimastymo apie pasaulį iš naujo. Ne, aš nepradėjau šokinėti parašiutu – aš tiesiog pradėjau važinėti dviračiu.

Rimti dideli dėdės perka džipus, važiuoja į kažkokias pelkes, kad tik pajustų tą jaudulį, ir didelį kratymą (nors, keista kad per patogias sėdynes ir storas savo šikynes jie išvis ką nors jaučia), o man užtenka pasivažinėti Vilniaus šaligatviais. Duobės, skylės, tramplynai, kas dešimt metrų išlūžinėjusios plytelės – tiesiog smagu pagalvoti, kad vietoj pasakymo “važiuok dviračiu”, gali tiesiog sakyti “shake that ass” ir tai atitiks išsireiškimą netgi kur kas labiau, nei kai juodaodės krato savo masyvius sėdmenis.

Važiuodamas dviračiu, patampi tarsi tarp žemės ir dangaus paklydusia siela – pėstieji laiko tave transportu, o vairuotojai savo ruožtu nei pėsčiuoju, nei transportu. O tada ir prasideda …

Kai šiek tiek mokiausi apie vairavimą (automobilio), sužinojau įdomų faktą, kad briedžiai ir kiti dideli keturkojai, naktį kažkodėl bėgą į šviesą. Taigi dabar galiu pasigirti, kad arba iš mano akių sklinda dangiškoji šviesa, šviesesnė už saulės, saulėtą vasaros dieną, arba esu supista “medūza”, per skundę užhipnotizuojanti žmogų žvilgsniu.

Antai eina pilietis Petras šaligatviu, o aš važiuoju priešais jį. Iš vienos pusės gatvė, iš kitos suskilęs šaligatvis, stulpai, medžiai, ar dar koks nors velnias į kurį trinktelėt būtų visai nesmagu. Petras mane pamato, ir aš pamatau Petrą. Mes judam vienas link kito. Petrui pasitraukti – žingsnis į šoną, man pasitraukti – smūgis į stulpą.

Bet štai čia įvyksta stebuklas : Petras ne tik kad nebegali pajudėti į kairę ar į dešinę – jis tiesiog nebegali atplėšti nuo manes akių, ir eina tiesiai po ratais. Aš, žvelgdamas į jį, laukiu kol jis atsitokės ir lėtinu greitį. Petras, tarsi kobra šokanti pagal dūdelę, irgi lėtina greitį, bet ir toliau eina tiesiai į mane. Aš vis dar neturiu kur pasitraukti, todėl lėtinu greitį dar labiau. Petra apiminėja gyvuliška baimė, todėl jis tiesiog sustingsta kaip suparaližuotas žvėrelis, tiesiai prieš mano dviratį, stovi, ir baimės kupinom akim toliau žiūri man į akis.

Ir tik tada, kai aš sutoju, nulipu nuo dviračiu ir pestute apsistumiu sustingusį Petrą, jis, dar kelias minutes pastovėjęs, atsibunda iš transo ir lyg niekur nieko pajuda toliau. Drysčiau spėti, kad tai panašus išgyvenimas, lyg būti pagrobtam ateivių – tiesiai prieš dviratį ėję žmonės, prasilenkimą atsimena kaip per sapną, arba išvis neatsimena.

Kitas dalykas, išryškėjantis važiuojant dviračiu, tai piliečių asmeninės erdvės magnetinis laukas – antai plaukia šaligatviu trys plačiašiknės moteraitės – jos būtinai išsiskirstys taip, kad užimtų visą šaligatvio plotį ir, nors ir eina ne kartu, bus viena nuo kitos tokiais atstumais, kad bandydamas lenkti, būtinai grybšteltum kurią nors rankenos galiuku. Štai tau ir visa saulės sistema, su orbituojančiom planetom, pagautom galingo magnetinio lauko. Gerai kad dviratininkai ne asteroidai ir kažkaip išvengia šio magnetinio lauko (matyt jau dėl anksčiau minėtos priežasties, kad tampi tarsi dvasia tarp žemės ir dangaus) ir kantriai laukia bei manevruoja tarp planetų.

Į dviračių takus žmonės žiūri tiesiog kaip į kažkokius šaligatvio pagražinimus, su baltais paveiksliukais, maždaug “gal vaikai čia paišė kreidelėm, o gal čia kažkokia nauja šiuolaikinio meno forma”. Ir nepraleidžia progos eiti būtent per juos, nes piliečiai yra tokios didelės asmenybės, kad plataus šaligatvio jiems niekada neužteks. Tik va keista, kad dar nepradeda vaikščioti per kelią – matyt priima mašinas kaip aukštesnę ir stipresnę gyvybės formą.

Važiavimą perėjomis, prilyginčiau šuoliui su parašiutu. Vairuotojai ne tik kad net neketina stoti, bet dažnai dar padidina greiti ir specialiai neleidžia normaliai pravažiuoti. Matyt, nelaikydami dviratininko pėsčiuoju, jie turi per daug meilės sau ir savo trantams, kad “kažkoks nupezęs dviratis” būtų vertas jų sustojimo. Na, o gal jie taip daro dėl to, kad ant perėjos ženklo nenupieštas dviratis. Kaskart važiuodamas per perėją, giliai įkvepiu oro, užsimerkiu, ir minu iš paskutiniųjų, niekada nežinodamas, ar tai nebus mano paskutinė perėja … Praktiškai rusiška ruletė.

Na ir žinoma, neesu į savižudybę linkęs ekstremalas, kad bandyčiau važiuoti gatve – per daug myliu gyvenimą.

O kodėl myliu gyvenimą ? Nes jis gražus. Įpač vasarą. Antai stovėjau stotelėje (be dviračio), ir stebėjau vieną labai išvazdžia mergina, kalbančią telefonu. Pūtė stiprus, šiltas, vasariškas vėjas, ir tarsi netyčia čiuptelėjo raudoną merginos suknelę, kelioms sekundėms pakeldamas ją aukštai, ir atidengdamas merginos kojas, su ilgom, juodom neriniuotom kojnėm. “Kaip filme” pagalvojau, žvelgdamas į gamtos žasimą. Mergina susigėdo, prisipaudė suknelę, ir tarsi nujausdama mano mintis, atsisuko į mane ir kaltai nusišypsojo. Aš irgi nusišypsojau.

Atvažiavo autobusas, ir mūsų keliai išsiskyrė amžiams. Bet aš supratau, kad vasarą Lietuvos merginos būna beprotiškai gražios, galėtum tiesiog valandų valandas jomis grožėtis kaip kokiais kalnais, kriokliais, ar gerų dailininkų paveikslais …

Tik kaip aš galiu tai daryti, jei važiuodamas dviračiu susiduriu su visomis jau ankščiau aprašytomis problemomis ir nė sekundei negaliu atitraukti akių nuo kelio ?

Ech …

Gyvenimas – tai supistas paradoksas :)

A.

Bangos

Banguoja moterų klubai, banguoja jūra ir gyvenimas banguoja. Kartais norisi tame paskęsti.

Šizofreniškas Dienoraštis Sauletą Pirmadienį

Meilas dienorašti,Vieną rytą sedėdamas po dušu, pagalvojau, kaip šizofreniškai turėčiau atrodyti – vaizdas būtų maždaug toks : Sėdi po dušu bičas, spokso kelias minutes į vieną tašką, staiga, nei iš šio nei iš to grasiai sako “Kolyyyyytės. Kaip pasakytų Stuoka – kolytės vienareikšmiškai” ir toliau tyli ir žiopso į vieną tašką. Tiesą sakant gal ir esu šizofrenkas. Bet bala nematė, gal taip gyventi linksmiau.

Vakar buvau televizijos bokšte. Supratau kad senstelėjau, galbūt net gerąja prasme – kai buvau ten pirmus kartus, vaizdas atrodė įspudingai, atrodė kad matosi daug, ir šiaip kažkoks mistinis pojūtis. O dabar, kai jau teko paskristi lektuvu (ir kaip tik supratau, kad skrisdamas jaučiuosi nejaukiai), pamatyti viską iš žymiai aukščiau, pamatyi vieną kitą europos didmiestį – įspūdis pasikeitė. Vilnius atrodė mažiukas mažiukas miestukas, daug sovietinių dėžučių šian bei ten kyšančių iš miškelio ir miniatiurinis senamiestis. Tiesą sakant, ta “didmiesčio” dalis į kurią įdomu žiūrėti, vargu ar sudarė dvidešimt procentų viso apžvalgos aikštelės rato. Like aštuonesdešimt – miškai ir laukai.

Pagalvojau, kad fizinis pasaulėlis, kuriame gyvena dauguma Vilniečių yra beprotiškai mažas. Ir šiaip tas fizinis pasaulis, panašus į žiurkėno narvelį – ratelis, gertuvėlė, miegojimo kampelis. O su mintimis ir svajonėmis kitaip. Minčių ir svajonių pasaulis šiuo atvėju analogiškas horizontui ir dangui. Kai žiūri ir jautiesi mažytis mažytis taškelis, beribėje visatoje. Labai džiaugiuosi, kad dievas davė žmogui fantaziją. Ir emocijas.

Nes tik pastarieji du dalykai, gali paversti kažkio supisto kebabo valgyima, ant marozų pamėgto tauro kalno, kažkuo magišku ir romantišku. Nors, rods, prieš tai esi suvalgęs ten krūvą kebabų ir pražiopsojęs nuo kalno nemažai valandų.

Nors pastaruoju metu esu “užsikrušęs” darbais, gyvenu labai dvejopomis nuotaikomis. Iš dalies jaučiuosi labai laimingas, siekiu geros ateities, susimotyvavęs taip, kad net pats galiu paspartyti savo tingę subinę, vos tik tai stabteliu pailsėti ir patingėti. Iš kitos pusės, gyenu visiškoje dvejonėje. Kuo toliau gyvenu, tuo daugau klausimų kylą apie gyvenimą ir jo išnaudojimą – ar tas aukštų tikslų užsibrėžimas, ir siekiamybė turėti gyvenima kuriame jausies pilnativškas ir laimingas nėra tik kažkoks paaugliškas maištavimas ? Galbūt tie žmonės, pelyjantys viename darbe keturiasdešimt metų ir gyvenatis pragertais savaitgaliais yra teisūs, nes jie žino, kad kad ir kiek draskysies rezultate vistiek liksi sedėti tam pačiam šūde ?

Aš tiesą sakant taip nemanau. Aš noriu laužyti taisykles, ieškoti visiems optimaliausių išeičių ir tikiu, kad betkame yra išeitis, ir kad jei labai nori – gali praktiškai bet ką. Vienintelės ribos kurios egzistuoja šiame pasaulyje yra tos ribos, kurios yra mūsų galvose. Kompleksai ir išplauti smegenys. Tos ribos, kurios atsirado, kai tau būnant vaiku kažkoks bjaurus žmogus pasakė žodį “neįmanoma” ir paaiškino ką tai reiškia.

Įmanoma !

Bet sunku man su tuo požiuriu. Nes jis tik dabar po truputi atsiranda tarp jaunų žmonių. O visa likusi masė, net ir kaikurie artimi žmonės, laiko tave durnium, bepročiu, kvailiu, kuris atsisako saugumo ir vergystės, vietoj kažkokios prisispangtos laisvės.

Ir bando ir bando dresiruoti. Kaip šunis. Nuo pat mokyklos. Tik šunis gazdina smurtu, o žmonės gazdina blogu gyvenimu. “Nesimokysi, neturėsi darbo, būsi bomžas būsi nelaimingas”. “Jei išeisi iš tau nepatinkančio darbo, nerasi kito, nebeturėsi pinigų ir būsi nelaimingas”. Ir taip toliau ir taip toliau.

Grasina tuo nelaimingumu, ir vilioja tuo prakeiktu žodžiu “saugumas” ar “užtikrintumas”. Bet aš manau kad gyvenime tai gali turėti tik žinodamas ko nori ir siekdamas to bet kokia kaina. Nesakau, kad kada nors tai pasieksi, bet vien jau pats veiksmas ir dinamiką yra samgus ir įdomus gyvenimas. O tą vergavimą prirakintam grandinėmis, už tai kad tau duoda paėsti, galima vadinti laime ?

Aš taip nemanau. Dėl to visuomenė mane laiko šizofreniku. Tiesą sakant gal ir esu šizofrenkas. Bet bala nematė, gal taip gyventi linksmiau.

Trumpas Teorinis Nedapistitas Persismelkes Internetu

“Jos man sakė “aš tau niekada neduosiu”, todėl aš išsipjaudavau ir pasiimdavau pats.” – iš Džeko Skerdiko memuarų.

 

Nūnai liaudyje ilgai galiojęs posakis „perki katę maiše“, šiais laikais turėtų būti pakeistas kitu – „sprendi apie merginos išvaizdą iš nuotraukos internete“.

 

- Labas, tu labai graži, patraukli, protinga ir įdomi, aš norėčiau tave mylėti amžinai ir turėti su tavim vaikų.

- Nu baaaaiiiiik …

- Gerai, tik prima išsižiok.

 

Ji klykavo mašinoj, laiptinėj, ant stogo … Blet supistas kaimynas su savo žmona, dar nors kart pisis viešoj vietoj, prišiksiu naktį prie jo durų.

 

Šiais laikais cigarečių ir prezervatyvų kainos tokios, kad turi arba mesti rūkyti, arba mesti dulkintis. Paskaičius įspėjimą „rūkymas kenkia vyrų potencijai“, nereikia būt baigus ekonomikos, kad suprastum, kuris variantas praktiškesnis.

 

Taip, pornografija nemokama, nereikalauja amžinos meilės, finansinio saugumo, ištikimybės ir stabilumo, bet ne tai svarbiausia – svarbiausia, kad pornografija nepasiunčia tavęs nachui, vien dėl to, kad tavo ip adresas ne iš Ispanijos ar Italijos.

 

Atidžiai pastudijavęs biologiją ir religija, Južintų Jonas pradėjo rašyti rimtą mokslinį darbą „Nekalto prasidėjimo kūdikis : per kur jis išlindo į pasaulį ?“.

 

 

Labai Piktai Apie Teisginumą Ir Šiknaskylės Laižymą

Mielas dienorašti,

Žinai ko manęs taip ir neišmokė mokykloje ? Ogi kas yra teisinga. Nežinau, ar dėl to, kad neturėjau logikos, ar dėl to, kad ta logika yra slidi, kaip per smarkiai per daug liubrikantais ištepta porno žvaigždės vagina, kuri turi priimti dar dešimt storų pimpalų, vien dėl to, kad daryti pertraukos neleidžia biudžetas.

Aš netgi negalėčiau drąsiai teigti, kad teisinga yra tas, kas yra logiška – vienok, kartais teisingi poelgiai logiškai (ar, šiame nuostabiame amžiuje, mielas dienorašti) atrodo visiškai idiotiškai.

Taip, atrodytų, gali taikstytis su visiškom nesąmonėm, laižyti šiknas žmonėm kurių nekenti, ir daryti tai, kame visiškai nematai prasmės – to mokė mokykloje. To iš tavęs nori žmonės, kurie taip darė visą gyvenimą ir kuriuos tiesiog šiurpas krečia, vos tik jie pajaučia, kad kažkas bent puse žodžio užsimena „atsipeikėk“.

Aš geriu pakankamai daug, mielas dienorašti, neslėpsiu, bet labai dažnai, kankinamas netgi pačių sušikčiausių pagirių, jaučiuosi daug blaivesnis nei 85 procentai aplinkui esančių žmonių.

Iš kur tokioj mažoj šalį, toks siaubingas susireikšminimas ? Iš kur tas noras, išdrėbus riebią šikną, sedėti ir su tokiais pačiais idiotais šnėkėti, koks nuostabus ir nepakartojamas esi, bei spjaudyti į veidus visoms galimybėms, bent per supistą milimetrą pajudėti arčiau tos „apšnekamos“ tobulybės ?

Kam, po velnių, tie spektakliai, vieni prieš kitus ? Kam tas subinės laižymas, idant ją palaižytų tau ? Negi tas anališkai-oralinis santykiavimas geriau, nei kažkoks, kad ir elementarus, bet pasiekimas. Kartais atrodo kad žmonės pamiršo patarlę „lašas po lašo ir akmenį pratašo“ ir vadovaujasi nauja, dvidešimt pirmo amžiaus išmintim „kuo gliau liežuvis ausin ir subinėn, tuo greičiau tavo šiknaskylę pradės laižyti kiti“.

Ir tik laižo, laižo, laižo, vaidindami vieni prieš kitus, ir laikydami šitą pigią orgiją savo gyvenimu. Ir taip, pralaižę šiknas ir prašnekėję šūdą,  pasensta, kai jų sudžiuvę ir šūdini liežuviai, jau neberūpi jaunosios kartos šiknalaižiams ir pizdėlintojams, tada belieka skūstis, koks pasaulis neteisingas, ir kaip „pasaulis“ kaltas, kad – „aš nudvėsiu būdamas šūdų su apšūdintu snukiu“.

Kuo toliau tuo labiau į tai negaliu žiūrėti. Ir negaliu tylėti. Ir negaliu pakęsti frazės „nes taip reikia“. Ir net nebegaliu apie tai juokauti.

Visi esame giliam giliam šūde, ir Dievas mums suteikia vieną gyvenimą, ir vieną šansą, iškišti savo snukelį, įkvėpti gryno oro ir prieš mirtį dar spėti pamatyti saulę ir dangų.

Kodėl niekas tuo nesinaudoja ? Atsakyk man, mielas dienorašti, nes aš kuo toliau, tuo labiau nesuprantu.

Kas jūs TOKIE, išskyrus savo šiknos laižymą ir šūdnas kalbas ? Ir kodėl Jūs norite tokiais likti ? Atsakykit. Nes šito aš negaliu suprasti.

Ir yra du variantai.

Susitaikyt su tuo ir laižant subines meluoti sau ir kitiems, šlovinant savo supistai neegzistuojantį šūdiną, atseit gyvenimą bei poziciją, arba …

Prarasti labai daug, bet galų gale atsidurti pasaulyje, kuris kvepia grynu oru, ir yra teisingas. Bet iš tikrųjų, o ne dėl to kad „tu taip šneki aplinkiniams“.

Aš renkuosi aukoti viską dėl laisvės nuo šūdo ir šiknaskylių.

Meilė niekada nebūna logiška, bet visada teisinga (nes kai myli tai myli, ir jokie šiknos laižymai to nepakeis). Dėl to aš tai laikau Dievišku jausmu.

Aš renkuosi laisvę, mielas dienorašti.

O ką renkiesi tu ?

A.