Kompiuteriniai Žiurkėnai ir Paslaptingas Sunkvežimis

Mielas dienorašti,

Šiandien krito sniegas. Ir vakar krito sniegas. Ir prieš metus krito sniegas. Ir prieš daug daug metų, kai sniegas visdar  būdavo kalėdos, ir visada mėgindavau vieną-kitą snaigę pagauti ant liežuvio arba kramtydavau varveklius.

Bet sniegas pasikeitė – dabar kai krenta sniegas, aš irgi pagalvoju apie kalėdas, tik šiek tiek kitaip, „blet, tuoj kalėdos, reiškia mėnesis baigiasi, įdomu kiek už šildymą mokėsiu“.

Pagalvoju ir einu pasedėti prie kompiuterio. Paskui einu pamiegoti. Paskui einu prie kito kompiuterio. Kartais kas nors paprašo kompiuterį pataisyti. O kartais – susitinku su draugais. Ir visi sėdim prie kompiuterio.

Kaži ką papasakotų dabartinis keturiolikmetis, rašinėlyje „kaip aš įsivaizduoju pasaulį be kompiuterio ?“ – neįsivaizduoju, ką papasakotu, bet žinau kad viską spausdintų kompiuteriu.

Taip ir vaikšto žmonės, nuo kompiuterio iki kompiuterio, o paskui juokiasi iš žiurkėno, kuris bėga savo ratuku, o ištikrūjų stovi vietoje. „Ha, ha, ot tai durnelis, ir kaip jis gali nesuprasti, kad stovi vietoje ir niekur nejuda ? O šitaip bėga …“.

Kartais žmonėms kas nors atsibosta, ir tada jie nusprendžia, kad pakeitūs ratelį, jie pabėgs nuo savęs. Taip ir keičia meiles, darbus, mokslus, butus, šalis, šukuosenas, rūbus, o kompiuterius keičia išvis dažnai.

O jeigu pakeičia ką nors labai stipriai, ir trumpam išslysta iš ratelio, tai skuodžia visom keturiom atgal, nes kelias pasidaro nelygus ir nežinomas.

Kalbant apie nežinomus kelius, kartą, tai buvo labai saulėtas rytas, ėjau stotelės link, žiopsojau į saulėje besišildančią katę, ir taip užsižiopsojau, kad atsitrenkiau į ant kelio pastatytą sunkvežimį. „Nu kaip čia šitas gyvulys, kaip šitaip galima, kaip jis sau tai leidžia, šitokias nesamones žmonėms daryti !“, putojausi stovėdamas prieš sunkvežimį.

Staiga mane apėmė baimė – „o tai pro kur dabar eiti ?“. Žemė atrodo išslydo iš po kojų : aš nebežinojau ar spėsiu į troleibusą, cigaretę, kurią paprastai išmesdavau stotelės šiukšliadėžėje  – sudegė, muzikinis grotuvas baigė groti dainą, kurią visada klausydavau iki pat stotelės.

Skambant nežinomai muzikai, ir su nuorūka rankoje, aš pajudėjau aplink sunkvežimį ir pradėjau dairytis aplinkui. Ir staiga aš pamačiau medžius, bei žmones, kurių niekada nemačiau, aš pradėjau galvoti „tai čia aplinkui taip gražu“ ?, ką buvau senai pamiršęs, ir netgi pakėliau akis į dangų ir pamačiau, kad jis visiškai giedras, ko prieš išeidamas nemačiau. Ir netgi naujas kelias, pasirodė trumpesnis.

Ta diena buvo nuostabi ir kupina naujų atradimų. Aš buvau velniškai dėkingas sunkvežimio vairuotojuj, pastačiusiam sunkvežimį ne vietoje, o prieš miegą – svajojau apie vasarą, užuot galvojęs, kokia supistai sunki darbo diena bus ryt …

Bet kita dieną sunkvežimio nebebuvo. Ir aš net nestabtelėjęs, nuėjau iki stotelės ir išmečiau nuorūką į šiukšliadėžę, kaip tik kai baigėsi mano rytinė daina.

Tai buvo pavasaris. Ir švietė saulė. Dabar sninga, o sunkvežimio taip ir nebebuvo.

Bet pasižadu, mielas dienorašti, kad nuo šiol visada eisiu naujais keliais.

Tiek gatvėje, tiek gyvenime.

A.