Meilas dienorašti,Vieną rytą sedėdamas po dušu, pagalvojau, kaip šizofreniškai turėčiau atrodyti – vaizdas būtų maždaug toks : Sėdi po dušu bičas, spokso kelias minutes į vieną tašką, staiga, nei iš šio nei iš to grasiai sako “Kolyyyyytės. Kaip pasakytų Stuoka – kolytės vienareikšmiškai” ir toliau tyli ir žiopso į vieną tašką. Tiesą sakant gal ir esu šizofrenkas. Bet bala nematė, gal taip gyventi linksmiau.
Vakar buvau televizijos bokšte. Supratau kad senstelėjau, galbūt net gerąja prasme – kai buvau ten pirmus kartus, vaizdas atrodė įspudingai, atrodė kad matosi daug, ir šiaip kažkoks mistinis pojūtis. O dabar, kai jau teko paskristi lektuvu (ir kaip tik supratau, kad skrisdamas jaučiuosi nejaukiai), pamatyti viską iš žymiai aukščiau, pamatyi vieną kitą europos didmiestį – įspūdis pasikeitė. Vilnius atrodė mažiukas mažiukas miestukas, daug sovietinių dėžučių šian bei ten kyšančių iš miškelio ir miniatiurinis senamiestis. Tiesą sakant, ta “didmiesčio” dalis į kurią įdomu žiūrėti, vargu ar sudarė dvidešimt procentų viso apžvalgos aikštelės rato. Like aštuonesdešimt – miškai ir laukai.
Pagalvojau, kad fizinis pasaulėlis, kuriame gyvena dauguma Vilniečių yra beprotiškai mažas. Ir šiaip tas fizinis pasaulis, panašus į žiurkėno narvelį – ratelis, gertuvėlė, miegojimo kampelis. O su mintimis ir svajonėmis kitaip. Minčių ir svajonių pasaulis šiuo atvėju analogiškas horizontui ir dangui. Kai žiūri ir jautiesi mažytis mažytis taškelis, beribėje visatoje. Labai džiaugiuosi, kad dievas davė žmogui fantaziją. Ir emocijas.
Nes tik pastarieji du dalykai, gali paversti kažkio supisto kebabo valgyima, ant marozų pamėgto tauro kalno, kažkuo magišku ir romantišku. Nors, rods, prieš tai esi suvalgęs ten krūvą kebabų ir pražiopsojęs nuo kalno nemažai valandų.
Nors pastaruoju metu esu “užsikrušęs” darbais, gyvenu labai dvejopomis nuotaikomis. Iš dalies jaučiuosi labai laimingas, siekiu geros ateities, susimotyvavęs taip, kad net pats galiu paspartyti savo tingę subinę, vos tik tai stabteliu pailsėti ir patingėti. Iš kitos pusės, gyenu visiškoje dvejonėje. Kuo toliau gyvenu, tuo daugau klausimų kylą apie gyvenimą ir jo išnaudojimą – ar tas aukštų tikslų užsibrėžimas, ir siekiamybė turėti gyvenima kuriame jausies pilnativškas ir laimingas nėra tik kažkoks paaugliškas maištavimas ? Galbūt tie žmonės, pelyjantys viename darbe keturiasdešimt metų ir gyvenatis pragertais savaitgaliais yra teisūs, nes jie žino, kad kad ir kiek draskysies rezultate vistiek liksi sedėti tam pačiam šūde ?
Aš tiesą sakant taip nemanau. Aš noriu laužyti taisykles, ieškoti visiems optimaliausių išeičių ir tikiu, kad betkame yra išeitis, ir kad jei labai nori – gali praktiškai bet ką. Vienintelės ribos kurios egzistuoja šiame pasaulyje yra tos ribos, kurios yra mūsų galvose. Kompleksai ir išplauti smegenys. Tos ribos, kurios atsirado, kai tau būnant vaiku kažkoks bjaurus žmogus pasakė žodį “neįmanoma” ir paaiškino ką tai reiškia.
Įmanoma !
Bet sunku man su tuo požiuriu. Nes jis tik dabar po truputi atsiranda tarp jaunų žmonių. O visa likusi masė, net ir kaikurie artimi žmonės, laiko tave durnium, bepročiu, kvailiu, kuris atsisako saugumo ir vergystės, vietoj kažkokios prisispangtos laisvės.
Ir bando ir bando dresiruoti. Kaip šunis. Nuo pat mokyklos. Tik šunis gazdina smurtu, o žmonės gazdina blogu gyvenimu. “Nesimokysi, neturėsi darbo, būsi bomžas būsi nelaimingas”. “Jei išeisi iš tau nepatinkančio darbo, nerasi kito, nebeturėsi pinigų ir būsi nelaimingas”. Ir taip toliau ir taip toliau.
Grasina tuo nelaimingumu, ir vilioja tuo prakeiktu žodžiu “saugumas” ar “užtikrintumas”. Bet aš manau kad gyvenime tai gali turėti tik žinodamas ko nori ir siekdamas to bet kokia kaina. Nesakau, kad kada nors tai pasieksi, bet vien jau pats veiksmas ir dinamiką yra samgus ir įdomus gyvenimas. O tą vergavimą prirakintam grandinėmis, už tai kad tau duoda paėsti, galima vadinti laime ?
Aš taip nemanau. Dėl to visuomenė mane laiko šizofreniku. Tiesą sakant gal ir esu šizofrenkas. Bet bala nematė, gal taip gyventi linksmiau.
2011/04/18 17:04 |
Mano nuomone visas tas kalimas į galvą, tu negali, tai neįmanoma, neturėsi darbo, nebūsi laimingas grynų gryniausias sovietmečio palikimas, radiacinės socializmo apšvietos likučiai. Labiausiai apšvitinti net ir nenorėdami perduoda dozę naujai kartai. Įsisenėjusio kapitalizmo šalyse to nėra – ten nesvarbu kas tu esi, tu gali viską, nes viskas yra įmanoma. Čia kalbant apie kontekstą. Dėl visko pritariu. Aš irgi šizofrenikė. Užtenka padaryti tokį paprastą dalyką, kaip antai autobuso stotelėj užsivertus galvą patyrinėti pavasarinį dangų kokias 3 min. ir iš aplinkinių žvilgsnių supranti, kad esi ligonis. Būtum suprastas jeigu spoksotum į hipnotizuojančias prekybcentrio lempas ir iškabas, o dabar tu svetimas.
2011/04/19 09:26 |
Sutinku dėl “radiacinės socializmo apšvietos likučių” – gražiai išsireikšta beje :D
2011/04/19 13:43 |
Tavo bloginimas ir požiūris galėtų ekranizuotis, man atrodo Sam Mendes panašiai apie viską galvojo kurdamas American Beauty ar Revolutionary Road .
2011/04/19 14:16 |
Nu čia jau net susigėdau. Na šiaip po truputi po truputi ir judu link filmų (jei viskas gerai, šią vasarą turėtume filmuoti vieną trumpametražį), tai žiu, jei pasiseks, gal taip ir atsitiks. American Beauty – mano praktiškai mėgstamiausias filmas. Galiu jį milijoną kart žiūrėti ir vis pamatau kažką naujo. Panašiai kaip ir Mažajam prince :) Tik norėčiau atkreipti tamstos dėmesį, kad režisierius tame filme nėra viso to gėrio kaltininkas. Kaltininkas yra scenaristas Alan Ball ( http://www.imdb.com/name/nm0050332/ ) – jo scenarijai (bent jau mano skoniui) yra idealus. Ir kad ir kokie režisieriai dirba prie jų, rezultate vistiek gaunasi gėris. Na kad ir serialas “Six feet under” – pirmo sezono režisierė kažkokia moteris, antram sezone ja pakeičia dar kažkas, o kaip serialas geras taip geras. Tai tiek :)
2011/04/19 14:53 |
Kai parašiau tik tada ir susisgribau, kad scenarijus nebūtinai Mendes’o, bet pagalvojau et, jei ką mane pataisys :) American Beauty yra fantastika. Kevin Spacey yra nuostabus.( man atrodo, kad jo niekas nebūtų pakeitęs, kaip ir Nicholson’o – One Flew Over Cuckoo’s Nest arba The Shining ) Ir viskas ten tiesiog puiku. It’s just a couch! Jeigu kada nors kas nors panašaus atsirastų lietuviško būtų labai šaunu. Gal ir aš po ilgos pertraukos į kiną nueičiau :) Aš turiu tokią svajonę kada nors (aš viską galiu ir viskas yra įmanoma) sukurti filmą (kad ir trumpą metrą) cheezinio nuoširdumo ir džiaugsmo tematika, dialogai ir situacijos vis gula į skechbuką skirtą visai ne tokiems dalykams.
2011/04/20 10:56 |
Įrašas ir komentarai tai juokas. Žodžio šizofrenija sąvoka: šizofrènija sf. (1) TrpŽ, KlK21,7 psichinė liga, kuriai būdingas valios, nuotaikos, jausmų, mąstymo sutrikimas, kartais kliedėjimas, haliucinacijos.
Beje, autorius pats atsako į tai, kas jis yra ir kokie tikslai dabar jį kamuoja/. Cituoju: …ar tas aukštų tikslų užsibrėžimas, ir siekiamybė turėti gyvenima kuriame jausies pilnativškas ir laimingas nėra tik kažkoks paaugliškas maištavimas… Toliau atsakymas: Aš noriu laužyti taisykles, ieškoti visiems optimaliausių išeičių.
Laužo taisykles paaugliai ir naivus mąstymas bei herojizmas – nesvetimas. Ir tai visai nesusiję su šizofrenija.
Beje “M”, jei Tu žiūri 3 min. į dangų, o aplinkiniai tave nužvelgia, tai nereiškia, kad jie galvoja, kad Tu šizofrenikė. Čia tik Tu galvoji, kad jie taip galvoja.
2011/04/20 11:58 |
Rapolai, tau panašu, kad čia kažkoks psichines ligas nagrinėjantis psichologijos studento mokslinis blogas ? Man šizofrenija visada asociavosi su asmenybės susidvejinimu, taigii, šiuo atvėju, pasirinkau šita žodį, nes jis ir skamba gerai, ir man atrodė kad tinka visam tam vidiniam dvejijimui tarp vieno ir kito vaizdžiai apibūdinti. Jei norėjai paskaityti apie šizofreniją – http://en.wikipedia.org/wiki/Schizophrenia – skaityk į valias ;) Ir taip, aš rašau dienoraštį tam, kad pats sau susisisteminčiau problemas ir atsakyčiau į kilusius klausimus. Šnekuosi pats su savim, kitaip šnekant, kas vėl, ne pagal vadovėli, man atrodo gan “šizofreniška”.
Dar pamiršai paminėti, kad “Dievo egzistavimas neįrodytas mokslinais faktais” :} Perskaitei romantinį idealisti pasvajojimą, o ko jame ieškai ? faktų ? Nes jei atėjai paskaityti apie šizofreniją ar velniai žino ką, tai ne ten pataikiai. Betkuriuo atvėju, ačiū už komentarą ir atleisk už klaidinantį pavadinimą.
2011/04/20 12:35
Atėjau paskaityti vedinas dashboard nuorodos. Manau, kad visi blogai arba blogų įrašai susiję su psichinių ligų pavadinimais, tamsa, mistika, blogiu, velniu ir panašiais dalykais, leidžia suprasti, kad rašantysis gyvena savo pasaulyje ir į gyvenimą žiūri dar pro naivius idealistinius rožinius akinius arba atvirkščiai, per neigiamą požiūrį į gyvenimą. O kiekvieną negandą perteikia ne optimizmu, o per negatyvų ir neigiamą požiūrį (visi blogi, kaip mes kenčiam, kaip mums sunku ir kad jų niekas nesupranta). Negana to, kad kovotų, tai išsipypinėja iš gyvenimo sakydami, kad kiti tai daro, o jie čia ne prie ko. Mes tik stebim gyvenimą, tačiau kažkodėl gyvenimas mus vis skriaudžia. Tokiuose bloguose, kur vyrauja ligų pavadinimai, mokslinio darbo įrašų nerasi arba tai pasitaikys retai :)
2011/04/20 12:55
Rapolai, kažkodėl susidarė įspūdis, kad tamsta nusiimiai tuos rožinius akinius, įlindai į siaurą ciniko realisto šarvą ir jautiesi suprantas gyvenimą, tačiau kažkur giliai viduje visa laiką ilgiesi tų rožinių akinių, todėl tave nervuoja tie, kurie vis dar pro juos žiūri, ir stengiesi juos “pastatyti į vietą” ? Čia panašiai kaip pradedantys mesti ruktyti žmonės visiems aplinkiniams aiškina, koks rūkimas blogas dalykas, ir kaip blogai rukyti. Ne psichologas aš, ir tikrai neįrodinėsiu, ar tiesa tai ar ne, tiesiog pasiūlyčiau tamstai šiek tiek daugiau tolerancijos ir mokėti suprasti ir atrasti kažką gero pozicijose nesutmapančiose su tavo pasaulėžiūrą ir vertybėm. Na bent jau suprasti :) Aš irgi kartais įlendu į tą realisto ciniko poziciją, nu bet taip gyventi tai atsiprašant, geriau jau pasikarti, nes realistiškai ir ciniškai žiūrint, tai gyvenimas yra šūdas, visi yra šūdai, pats esi šūdas ir prasmės tame tikrai nėra (nes jos ir nėra, jeigu nesusifantazuoji ko nors), tai kažkaip neįdomu pasidaro, ir gryžtu atgal :D
Žodžiu, nesiginčyjam, nes čia pavadinkim skonio reikalas, arba tas pats kas ginčytis “raudona ar geltona yra gražesnė spalva”, bet pasistenkim vienas kitą suprasti.
2011/04/20 12:24 |
Rapolai, perskaičius straipsnį Delfi, galima net neiti į komentarus nes ir taip aišku kas ten parašyta. Kai kuriuos veikėjus net galima pacituoti net neišvydus jų minčių – taip viskas nuspėjama. Iš 10 komentarų vienas pozityvus. Iš 10 stotelės lankytojų tebūnie 2 nepagalvojo , kad tai aš ne keistuolė. Plius įvertinu aplinką, aš stovėjau ne Akadės stotelėj po paskaitų, bet periferiniame Vilniaus miegamajame rajone (pavadinkime jį P.:))senjorų poliklinikos šturmavimo laiku , todėl skendėjau senjorų jūroje plius buvo dar keletas kebabinio tipo tipų. Tai va todėl tokias išvadas pasidariau.
2011/04/20 12:43 |
Išankstinė nuomonė apie žmones, sprendžiant apie juos iš rūbo, – blogesnė už neteisingą nuomonę :) Likimas Tave skriaudžia. Suprantu, Tau sunku, Tavęs niekas nesupranta, išskyrus tie, kurie taip pat jaučiasi, kurie sako, kad jų niekas nesupranta. Gyvenimas neteisingas, išties. Suprantu.
2011/04/20 13:00
Jūs gerb. Rapolai esate šmaikštus žmogus. Labai labai šmaikštus žmogus. Tik gaila, kad nesugebate įsiskaityti.
2011/04/20 13:09 |
FuckTronai, nebandau statyti į vietą. Išreiškiu savo nuomonę ir tiek. Su tolerancija čia niekaip nesusiję. Šiaip jau esu gan tolerantiškas žmogus. Pats buvau rožinis mąstytojas. Nenoriu grįžti prie to rožinio gyvenimo. Realiame gyvenime užtenka optimizmo, tik reikia jį susikurti. Prieš srovę plaukti ir laužyti taisykles, reikia su pagrindimu, su tikslu. Pilkoje masėje galima atrasti spalvų. Likau tik stebėtojas. Be pykčio :)
2011/04/26 13:24 |
man patiko vienoj knygutej matytas: “you dont need permission… you need to act”.
Taip, ribos yra tik galvose.
2011/05/09 09:18 |
Paskaityk šitą blogą.. Tau patiks.. http://teisusis.popo.lt/
2011/05/09 21:17 |
Rašyk dažniau. Labai įtraukia tavo rašymai.
Ypač įtraukia anuos, kurie lėtai žudo savo inner child.