Safari dviračiu arba neatrastoji Vilniaus gatvių pusė

Mielas dienorašti,

Aš niekada nebuvau Safaryje, ar vandenyno dugne, nes vienok, kaip ir tūlas pasaulio pilietis, atiduodu pusę pinigų už parduotą savo gyvenimą storiems dėdėms viršininkams ir dar storesniems dėdėms politikams. Aišku, storasis dėdė viršininkas nežino, kad nutukimas apsunkina širdies darbą ir sukelia daug ligų, todėl nė neįtaria, kad išties vykdau slaptą konspiracinį keršto planą, privesiantį jį iki lėtos ir skausmingos mirties.

Tuk, storas padla, tuk !

Tačiau nors ir nebuvau tikruose safariuose, pastarųjų mėnesių išgyvenimai man atnešė daug naujų aštrių pojučių bei susimastymo apie pasaulį iš naujo. Ne, aš nepradėjau šokinėti parašiutu – aš tiesiog pradėjau važinėti dviračiu.

Rimti dideli dėdės perka džipus, važiuoja į kažkokias pelkes, kad tik pajustų tą jaudulį, ir didelį kratymą (nors, keista kad per patogias sėdynes ir storas savo šikynes jie išvis ką nors jaučia), o man užtenka pasivažinėti Vilniaus šaligatviais. Duobės, skylės, tramplynai, kas dešimt metrų išlūžinėjusios plytelės – tiesiog smagu pagalvoti, kad vietoj pasakymo “važiuok dviračiu”, gali tiesiog sakyti “shake that ass” ir tai atitiks išsireiškimą netgi kur kas labiau, nei kai juodaodės krato savo masyvius sėdmenis.

Važiuodamas dviračiu, patampi tarsi tarp žemės ir dangaus paklydusia siela – pėstieji laiko tave transportu, o vairuotojai savo ruožtu nei pėsčiuoju, nei transportu. O tada ir prasideda …

Kai šiek tiek mokiausi apie vairavimą (automobilio), sužinojau įdomų faktą, kad briedžiai ir kiti dideli keturkojai, naktį kažkodėl bėgą į šviesą. Taigi dabar galiu pasigirti, kad arba iš mano akių sklinda dangiškoji šviesa, šviesesnė už saulės, saulėtą vasaros dieną, arba esu supista “medūza”, per skundę užhipnotizuojanti žmogų žvilgsniu.

Antai eina pilietis Petras šaligatviu, o aš važiuoju priešais jį. Iš vienos pusės gatvė, iš kitos suskilęs šaligatvis, stulpai, medžiai, ar dar koks nors velnias į kurį trinktelėt būtų visai nesmagu. Petras mane pamato, ir aš pamatau Petrą. Mes judam vienas link kito. Petrui pasitraukti – žingsnis į šoną, man pasitraukti – smūgis į stulpą.

Bet štai čia įvyksta stebuklas : Petras ne tik kad nebegali pajudėti į kairę ar į dešinę – jis tiesiog nebegali atplėšti nuo manes akių, ir eina tiesiai po ratais. Aš, žvelgdamas į jį, laukiu kol jis atsitokės ir lėtinu greitį. Petras, tarsi kobra šokanti pagal dūdelę, irgi lėtina greitį, bet ir toliau eina tiesiai į mane. Aš vis dar neturiu kur pasitraukti, todėl lėtinu greitį dar labiau. Petra apiminėja gyvuliška baimė, todėl jis tiesiog sustingsta kaip suparaližuotas žvėrelis, tiesiai prieš mano dviratį, stovi, ir baimės kupinom akim toliau žiūri man į akis.

Ir tik tada, kai aš sutoju, nulipu nuo dviračiu ir pestute apsistumiu sustingusį Petrą, jis, dar kelias minutes pastovėjęs, atsibunda iš transo ir lyg niekur nieko pajuda toliau. Drysčiau spėti, kad tai panašus išgyvenimas, lyg būti pagrobtam ateivių – tiesiai prieš dviratį ėję žmonės, prasilenkimą atsimena kaip per sapną, arba išvis neatsimena.

Kitas dalykas, išryškėjantis važiuojant dviračiu, tai piliečių asmeninės erdvės magnetinis laukas – antai plaukia šaligatviu trys plačiašiknės moteraitės – jos būtinai išsiskirstys taip, kad užimtų visą šaligatvio plotį ir, nors ir eina ne kartu, bus viena nuo kitos tokiais atstumais, kad bandydamas lenkti, būtinai grybšteltum kurią nors rankenos galiuku. Štai tau ir visa saulės sistema, su orbituojančiom planetom, pagautom galingo magnetinio lauko. Gerai kad dviratininkai ne asteroidai ir kažkaip išvengia šio magnetinio lauko (matyt jau dėl anksčiau minėtos priežasties, kad tampi tarsi dvasia tarp žemės ir dangaus) ir kantriai laukia bei manevruoja tarp planetų.

Į dviračių takus žmonės žiūri tiesiog kaip į kažkokius šaligatvio pagražinimus, su baltais paveiksliukais, maždaug “gal vaikai čia paišė kreidelėm, o gal čia kažkokia nauja šiuolaikinio meno forma”. Ir nepraleidžia progos eiti būtent per juos, nes piliečiai yra tokios didelės asmenybės, kad plataus šaligatvio jiems niekada neužteks. Tik va keista, kad dar nepradeda vaikščioti per kelią – matyt priima mašinas kaip aukštesnę ir stipresnę gyvybės formą.

Važiavimą perėjomis, prilyginčiau šuoliui su parašiutu. Vairuotojai ne tik kad net neketina stoti, bet dažnai dar padidina greiti ir specialiai neleidžia normaliai pravažiuoti. Matyt, nelaikydami dviratininko pėsčiuoju, jie turi per daug meilės sau ir savo trantams, kad “kažkoks nupezęs dviratis” būtų vertas jų sustojimo. Na, o gal jie taip daro dėl to, kad ant perėjos ženklo nenupieštas dviratis. Kaskart važiuodamas per perėją, giliai įkvepiu oro, užsimerkiu, ir minu iš paskutiniųjų, niekada nežinodamas, ar tai nebus mano paskutinė perėja … Praktiškai rusiška ruletė.

Na ir žinoma, neesu į savižudybę linkęs ekstremalas, kad bandyčiau važiuoti gatve – per daug myliu gyvenimą.

O kodėl myliu gyvenimą ? Nes jis gražus. Įpač vasarą. Antai stovėjau stotelėje (be dviračio), ir stebėjau vieną labai išvazdžia mergina, kalbančią telefonu. Pūtė stiprus, šiltas, vasariškas vėjas, ir tarsi netyčia čiuptelėjo raudoną merginos suknelę, kelioms sekundėms pakeldamas ją aukštai, ir atidengdamas merginos kojas, su ilgom, juodom neriniuotom kojnėm. “Kaip filme” pagalvojau, žvelgdamas į gamtos žasimą. Mergina susigėdo, prisipaudė suknelę, ir tarsi nujausdama mano mintis, atsisuko į mane ir kaltai nusišypsojo. Aš irgi nusišypsojau.

Atvažiavo autobusas, ir mūsų keliai išsiskyrė amžiams. Bet aš supratau, kad vasarą Lietuvos merginos būna beprotiškai gražios, galėtum tiesiog valandų valandas jomis grožėtis kaip kokiais kalnais, kriokliais, ar gerų dailininkų paveikslais …

Tik kaip aš galiu tai daryti, jei važiuodamas dviračiu susiduriu su visomis jau ankščiau aprašytomis problemomis ir nė sekundei negaliu atitraukti akių nuo kelio ?

Ech …

Gyvenimas – tai supistas paradoksas :)

A.