Pirmieji Bučiniai Interneto Pragare

Mielas dienorašti,

Šiandien internete (pripažinkim, kad jis jau tapes neatskiriama šiuolaikinio gyvenimo dalimi, ir yra pakankamai pilnavertiškas reiškinys, kad būtų galima pasakoti apie nuotikius jame. Manau yra žmonių, kurie kitur nuotykiu iš vis nepatiria, bet ne apie juos šiandiena, mielas dienorašti) radau šiuolaikinę pasaką/legendą apie tokią stebuklinga šalį, vadinama „deep web“.

Aš labai gerbiu jos autorių, nes padirbėta tikrai smagiai, ir sužadina nemažai smalsumo. Anot autoriaus (nežinomo), „deep web“ yra tas tikrasis, anonimiškas internetas, kuriame vyksta patys įdomiausi dalykai – pardavinėjami ginklai, užsakinėjamos žmogžudystės, organizuojamos kovos iki mirties, organizuojami nusikaltimai, sukilimai, pardavinėjami žmonių organai, valstybinė informacija, stambūs narkotikų kiekiai ir taip toliau ir taip toliau. Žinoma, tai taip pat ir pedofilų rojus, ir jie ten užima trečdalį populiacijos. Žodžiu Mafija (skaitmeninė ir tikra), Teisėsauga (FBI KGB BBD ir kitas brūdas) ir krūvelė pedofilų.

Gan įdomi vieta, ar ne, mielas dienorašti ?

Pasaka ar ne pasaka, bet susimasčiau, koks ištikrūjų gilus yra internetas ? Kiek jame visko yra ? Ir kiek matome mes, paprasti vartotojai, plaukiojantis paviršium, ir nematantys pasaulio toliau nei paieškos rezultatuose išmeta google paieška. Kuo labiau apie tai galvojau, tuo labiau į galvą lindo vieno gero filmo/knygos pavadinimas „Plačiai užmerktos akys“.

Gyvenime (dabar jau tikrajam o ne internete), mes taip pat savotiškai galime matyti tik tiek, kiek mums leista matyti. Girdim tik tai, ką norima kad girdėtume. Ir tik tam tikros grupelės žmonių, vienaip ar kitaip gauna džiaugsmo truputi praverti užuolaidą, ir pamatyti daugiau, nei mums leidžia matyti gyvenimiškasis googlas (čia, mielas dienorašti, kaip pavizdį galiu pateikti savo nekenčiamą reklamą, kur tik gerokai į ją įsigilines, pamatai kaip, kiek ir kokios įtakos ji visgi daro žmonėms (ir man pačiam)).

Smalsumo genamas skaitau straipsnį toliau – yra patarimas kaip pradėti naršyti tame tikrajame internete. Aš kaip ir neplanuoju pirkti ginklo, narkotikų daug man irgi nereikia, bet pamatyti kas ten vyskta – noriu. Žinoma, pasakoje gazdinama, kad tame pasaulyje tiek visokių virusų ir hakerių, kad narštant kvailai, kompiuteris gali „sprogti“. Taip pat prigazdinta, jog spustelėjus ant atsitiktinės blgos nuorodos iškart tampi fbi įtariamuoju, ir gali tikėtis kratos.

Pasakose, prieš patenkant pas princesę, visada reikia pereiti daugybę išbandymų ir nugalėti slibina. Bet tai ir padaro kelionę įdomią ir prasmingą.

Prieš pasileidžiant programą apima keistas jauduliukas. Toks būna ir gyvenime, tik nepalyginimai tikresnis. Čia toks jauduliukas, kai žinai, kad darai kažką neleistino, draudžiamo, neatrasto, ir kai bijai, kartais bijai taip kad net drebi, bet tuo pačiu jauti kažkokį neapsakomą malonumą ir euforiją.

Labai mėgstu šitą jausmą. Jei reikėtų duoti pavizdį, mielas dienorašti, manau paminėčiau situaciją, prieš pirmą gyvenime normalų bučinį. Ir kai būna tas momentas, kad matai, jog tai neišvengiamai artėja (kaip smagu, kad tokiais momentais, per kelias sekundes spėji pagalvoti daugiau nei per kelias valandas esant paprastoms aplinkybėms). Gyvenime tokių „primų bučinių“ labai daug. Šiuo atvėju tie „pirmi bučiniai“ yra tie legendos verti internetiniai įvikiai, neskirti matyti paprastiems mirtingiesiems. Ambrozija, dievų gėrimas.

Bet leisk paklausti, mielas dienorašti, ar prieš pirmą kartą pasibučiuojant, tas bučinys neatrodo visiškai taip pat ?

Giliai įkvepiu ir pasileidžiu programa. Veikia. Atsidarau primą puslapį, kuris pasakoje rekomentuojamas kaip pradinis kelionės taškas. Puslapis atsidaro. Tarsi kryžkelė, su daugybe kelių. Aš pasirenku vieną, žengiu žingsnį ir … Akligatvis. Siena. Pasirenku kitą – tas pats. Tas pats ir su visais kitais ten rodomais keliais.

Pasipiktines dar įdėmiau perskaitau pasaką ir randu vieną frazę, kurią prieš tai per skubėjimą tiesiog praleidau „Tik nebūk visišku idijotų ir nepulk spaudinėti ant kiekvienos nuorodos, žiūrėk plačiau – tu stovi ant slenksčio, bet toliau nėra paprastai matomų kelių.“

Ir jų nėra. Nes aš tik paprastas smalsus internautas. Jei galėčiau visą tai pamatyti taip paprastai, tai jau nebebūtų tas „deep web“. Tai nebebūtų draudžiama paslaptis, tai nebebūtų pirmas bučinys.

Manyčiau jei ta šalis egzistuoja, tai yra du keliai į ją patekti. Vienas, tai ilgai ir ilgai mokytis, ieškant ir po truputi lendant vis giliau ir giliau. Kas ko gero užimtų nemažai metų, ir velniai žino ar kada nors išvis pavyktų. Bet jei aš to labai norėčiau, tai vien jau tai, kad to siekiau, suteiktų veiklos, įdomumo ir prasmės mano gyvenimui.

Antras kelias – žinotį ką nors, kas kelią į tą slaptą šalį parodytu. Arba rasti kelią atsitiktinai.

Gyvenime, mano kuklia nuomone, yra visiškai tas pats. Visi jaučiame, kad po viskuo yra gilus gilus požiemis, kad po viskuo yra gilios gilios paslaptys, ir kad po viskuo yra daugybė taurių ambrozijos, daugybė pirmūjų bučinių. Ir dauguma iš mūsų daugiau mažiau stovime prie slenksčio. Kaikurie sugeba žengti primą žingsnį, pripažindami, kad tai ką rašo vadovėliuose – nėra tiesa.

Bet čia ir ateina sunkiausias žingnis, kai reikia mokytis. Tą kai kurie žmonės irgi daro, ir nesvarbu, per meną, realigiją, mokslą ar verslą. Paskiria visą gyvenimą ieškojimui bei klausimų kelimui ir visai nesvarbu, kad visi žinom, jog begalybės savo ribotais proteliais niekada nesuvoksim.

O įdomiausia man, kad gyvenime lygiai taip pat yra ir antras kelias. Tik jame nėra žmogaus, kuris tau galėtų ką nors nurodyti. Yra visiški atsitiktinumai, įmetantys tave į tuos mažiukus kambariukus, kuriuose gali iš naujo išgyventi pirmą bučinį. Ir tie fantastiški dalykai nutinka kai to visiškai nesitiki, ir kai net ir labai norėdamas to negautum. Nuo ko tai priklauso, mielas dienorašti ? Kodėl vieniems tų ženklų būna daugiau, o kitiems jų iš vis nebūna ?

Ar negali būti, kad šiuo atvėju, tas „žinantis žmogus“ yra Dievas ? Likimas ? Ir kad visos tos dovanėlės yra tai ką tu užsidirbi pats apie tai net nepagalvodamas ?

Nežinau, mielas dienorašti, nežinau.

Bet esu pasiryžęs paaukoti visą savo gyvenimą klajojimams, kad tik vėl ir vėl iš naujo galėčiau mėgautis pirmaisiais bučiniais.

Su didžiausia meile ir šilčiausiais jausmais,

A.