Balsai mano galvoje ir Svylanti Meilė

Mielas dienorašti,

 

Neužilgo keliausiu filmuoti šiukšlių dėžių, šviesoforų ir dviračių takų. Neklausk kodėl, neklausk kodėl. Meno tame mažai. Bet kol džiūna plaukai nusprendžiau pasipasakoti tau, o ištikimasis mano drauge ir išklausytojau, kaip man sekasi.

 

Poryt skrendu į Siciliją. Savaitei. Paradoksas, mielas dienorašti, realybėje nelabai turiu už ką nusipirkti valgyti. Bet gi kaip sakoma, galima misti ir dvasiniais dalykais, o kelionėje tikiuosi jų gan nemažai. Vientelė problema, kad bijau skristi lėktuvu. Velniškai bijau. Sušiktos skarbonkės, mielas dienorašti, nuo kurių priklauso mano (šiuo atvėju ir tavo) gyvybė. Negaliu pakęsti to jausmo, kai tampu bejėgiu šprotu, skraidančioj sardinėj, ir mano likimas kelioms valandoms priklauso tik nuo pono piloto, ir pono Dievo malonės.

 

Žinoma, ko gero paskraidęs dažniau (kolkas būdamas blaivaus amžiaus, skridau tik du kartus), manau nereaguočiau į viską taip, kaip Afrikos genties čiabuvis, mėtantis į lėktuvą ietis. Iš kitos pusės malonu kai dar kažko neesi šiam gyvenime patyręs … Bet kad ir ką aš čia dabar pezu, betkuriuo atveju bijau.

 

O dabar, mielas dienorašti, nusileiskim ant žemės, į tikrovę. Na ar tiksliau į kažką panašaus į tikrovę. Ankščiau neminėjau, bet pastaruoju metu gyvenu miestelyje pavadinimu Twinpeaks’as ir turiu ten labai gerų draugų. Deja, mielas dienorašti, priešingai nei tu, tie draugai manęs negali išklausyti, bet man visai pakanka ir stebėti juos, bijot, pergyvent, džiautis ir mylėti kartu su jais.

 

Žmonės realiam gyvenime kur kas uždaresni nei serialo veikėjai. Ir šneka apie save dažniausiai tik tai, ką nori šnekėti. Todėl dažnai labai sunku kartu su jais pergyventi, bijoti ar mylėti.

 

Tik kad va, žmonės realiam gyvenime nesibaigia po 37 serijų. Už tai ir stengiuos išmokti juos perprasti, mielas dienorašti.

 

Na o mano draugystė su mano naujais draugais, vakarais man šiek tiek kainuoja – o gi štai, mielas dienorašti, nepatikėsi balsai grįžo ! Ir dabar kiekvieną naktį atsikeliu kambary pilnam kažkokių keistai šnabždančių ir šnekančių būtybių, kurios man vis sako kažkur eiti ir kažką daryti. Kiekvieną naktį vis garsiau ilgiau ir stipriau. Kartais aš su jomis bandau pasiginčyti, bet sunkiai sekasi. Todėl tenka įsijungti šviesą, arba palysti po antklode, tada tie balsai prityla, ir aš staigiai vėl pasineriu į miegą.

 

Atsikeliu rytais pasimetęs, nes atrodo, kad naktim keliauju po kažkokį kitą pasaulį. Ir kaip ir racionaliai supranti, kad tai tik gero serialo, smingančio į pasąmonę atspindžiai, bet kartais, mielas dienorašti, kartais tai būna taip realu, kad išties darosi būgu.

 

O gal smalsu ? Antai vakar, balsai mane vėl pažadino, ir vėl liepė „eiti“ (na dėl viso pikto, mielas dienorašti, turiu paaiškinti, kad kalba nėra „žmogiška“, jinai tokia kaip būna sapnuose, kalba neaiškiai, bet tu visiškai supranti ką tau sako). Ir kai aš pradėjau atsikalbinėti, ir sakyti kad nežinau kur, ant sienos pradėjo ryškėti šviečianti punktyrinė linija, išeinanti kažkur už kambario durų.

 

Minutėlę padvejojau, bet paskui išsigandau. Pasislėpiau po antklode ir užmigau. Žinau kad ko gero šiąnakt jie vėl pasirodys (tai tesiasi jau koią savaitę, kievieną naktį). Ir darosi vis smalsiau, o gal pabandyti pasekti, kur visgi jie man siūlo eiti ? O gal čia nėra tiesiog lunatikavimas (iš ties tai per daug viskas tikroviškai ir ryškiai, netgi palyginti su kitais mano „blūdijimais), gal ištikrūjų kažkas bando su manim susisiekti ?

 

Žinau, skamba juokingai, mielas dienorašti, bet savaitę pagyvenęs su tokiais naktiniais nuotykiais, kaži ar pats nepradėtum taip galvoti.

 

O grįžtant į realybę, tai va mano draugai iš Twinpeaks’o kad puolė į meiles paskutiniu metu. Netgi Kūperis, bičas patyręs didelę traumą, ir visais šventaisiais (ar kuo jis ten tiki) prisiekinėjęs, kad daugiau į jokią romantiką nesivels, susileido kaip vaikas. Šaunuolis Kūperi. Malonu kad ledi pasijusti tave stebintiems draugams supistai vienišiems. (nors aš turiu smarkią nuojautą, kad tą jo mergaitę užvers, laikui einant, bet šiuo metu vistiek jam pavydžiu).

 

O aš ką, mielas dienrašti, o aš ką ? Turiu vieną numerį. Tokios liepsnelės. Prie kurios priėjus arčiau, jaučiasi labai maloni šiluma. Bet taip ir yra su ta malonia šiluma, kad paskui galų gale vistiek sudegsi. O man dar nuo praeito gaisro ne visai žaizdos sugijo. Todėl turint galimybę tokio žmogaus-liepsnelės išvengti, vengimas yra labai protingas pasirinkimas. Todėl matyt jos niekada ir nepakviesiu išgerti kavos.

 

Nežaisk su ugnimi, Andriau.

 

Nors iš kitos pusės, bjauriai šalti tie rudens vakarai, ir visai norėtųsi turėt prie ko maloniai sušilti.

 

Nežinau, ką daryti, mielas dienorašti, nežinau.

 

Gal patarimo paklausti naktim mane lankančių balsų ?

 

Spėju, jie tikrai žinos atsakymą.

 

A.